Samsono vedybos
1Kartą Samsonas nuėjo į Timną. Būdamas Timnoje, pamatė mergaitę tarp filistinų moterų. 2Sugrįžęs pasakė savo tėvui ir motinai: „Timnoje tarp filistinų moterų pamačiau mergaitę. Prašyčiau gauti ją man žmona“. 3Tėvas ir motina jam sakė: „Argi nėra mergaitės tarp tavo paties giminių ar visoje mūsų tautoje, kad turėtum imti sau žmoną iš tų neapipjaustytų filistinų!“ Bet Samsonas atsakė tėvui: „Gauk man ją, nes ji man patinka“. 4Jo tėvas ir motina nesuvokė, kad tai atėjo iš VIEŠPATIES. Jis ieškojo dingsties prieš filistinus. Tuomet filistinai valdė Izraelį.
5Samsonas ėjo į Timną su savo tėvu ir motina. Prie Timnos vynuogynų staiga jį užpuolė jaunas liūtas. 6VIEŠPATIES dvasia apėmė jį, ir jis perplėšė liūtą plikomis rankomis tarytum ožiuką. Bet nei tėvui, nei motinai nepasisakė, ką buvo padaręs. 7Po to nuėjo ir pasikalbėjo su ta moterimi. Samsonas buvo ja patenkintas. 8Praėjus šiek tiek laiko, grįždamas jos paimti, jis pasuko iš kelio pasižiūrėti į liūto liekanas. Žiūri: liūto griaučiuose – bičių spiečius ir medus. 9Prisigrandęs pilnas saujas, jis žingsniavo toliau valgydamas. Atėjęs pas tėvą ir motiną, davė jiems, ir jie valgė. Bet jiems nepasisakė, kad buvo prigrandęs medaus iš liūto griaučių.
10Jo tėvas nuėjo pas moterį, o Samsonas iškėlė vestuvių vaišes, kaip jaunikiams įprasta. 11Pamatę jį, žmonės paskyrė jam trisdešimt palydovų. 12Samsonas tarė jiems: „Tebūna man leista užduoti jums mįslę. Jei įminsite ją per septynias vestuvių vaišių dienas ir išaiškinsite, duosiu jums trisdešimt lino tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių. 13Bet jei negalėsite įminti, jūs turėsite man duoti trisdešimt lino tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių“. – „Užmink mįslę, – atsiliepė jie, – mes klausomės!“ 14Taigi jis tarė:
„Iš ėdančiojo išėjo šis tas pavalgyti.
Iš stipriojo išėjo šis tas saldaus“.
Net po trejeto dienų jie negalėjo mįslės įminti.
15Ketvirtą dieną jie tarė Samsono žmonai: „Išgauk iš savo vyro mįslės įminimą. Antraip sudeginsime tave ir tavo tėvo namus. Argi mus čia pasikvietei skurdžiais padaryti?“ 16Tad Samsono žmona verkė, sakydama jam: „Tu tikrai manęs nekenti! Tu manęs nemyli! Užminei mįslę mano žmonėms, bet įminimo man nepasakei!“ Jis atsakė jai: „Juk nepasakiau nei savo tėvui, nei motinai. Tad kodėl turėčiau pasakyti tau?“ 17Bet ji verkšleno jam ant peties visas septynias jų vestuvių vaišių dienas. Galop septintą dieną jis pasakė, nes ji jau labai įkyrėjo. Tada ji persakė mįslės įminimą savo žmonėms. 18Miesto vyrai septintą dieną prieš saulėlydį tarė:
„Kas saldesnis už medų?
Kas stipresnis už liūtą?“
O jis atsakė:
„Jei nebūtumėte arę mano telyčia,
nebūtumėte mano mįslės įminę“.
19Tada jį apėmė VIEŠPATIES dvasia, ir jis nuėjo į Aškeloną. Užmušęs trisdešimt miesto vyrų, nuvilko juos ir jų šventiškus drabužius atidavė įminusiems mįslę. Be galo įniršęs, jis sugrįžo į tėvo namus. 20O Samsono nuotaka buvo atiduota jo palydovui, buvusiam jo pajauniu.
